“Book Descriptions: Viena iš paskutinių poeto Marcelijaus Martinaičio knygų, kurią po rašytojo mirties kompiuteryje rado jo žmona Gražina. Tai subtilus, žaismingas, filosofinės išminties kupinas pasakojimas apie gyvenime sutiktus katinus: pilkus, rainus, juodus, pūkuotus, išdavikus, apsimetėlius, guodėjus, ištikimus draugus bei tikrus niekšus, bet vis dėlto mylimus, kuriems Marcelijus Martinaitis ištikimai tarnavo. Pasakodamas apie katinus, poetas iš tikrųjų pasakoja apie mus: išdidžius ir tarnaujančius, meilikaujančius ir parsiduodančius... „Pagalvojau: kam rašyti apie žmones, jeigu galiu beveik viską pasakyti rašydamas apie kates ir katinus. Juk mums patinka būti jų vergais arba valdovais, rodyti savo meilę, prisirišimą, kuris kartais panašus į klastą.“ Į pasakojimą įterpiami dar niekur neskelbti Poeto eilėraščiai.
Tenai apsnigęs namelis, nugrimzdęs iki langų, kaip baltoj žiemos atvirutėj. Nėra tako. Girdėti toli – neužmatomai.
O manęs čia nėra, Kiek jau laiko nėra Toj baltoj žiemos atvirutėj!
Ir nežinia kiek jau laiko, sapnuodama vasarą, snaudžia prie durų, manęs laukdama, susigūžus katė, kaip našlaitė iš kalėdinės pasakos senoj vaikiškoj knygoj.” DRIVE
Read Ebook 
